GARSO ĮRAŠAS - SPAUSKITE ČIA

Apie išnykimo baimę, ryšio trapumą ir vaikišką žaidimą psichoterapijoje.

Į susitikimą su Ema pavėlavau tris minutes. Kol nusivilkau šlapią lietpaltį, ji jau sėdėjo ant sofos. Nuo skubėjimo mano nosis pasidengė prakaito lašeliais. Nubraukusi juos ranka, atsisėdau priešais Emą. Vis dar jutau padažnėjusį pulsą, laukiau, kol kūnas, supratęs, kad pagaliau yra ten, kur skubėjo, nurims…

Šis tekstas apie panikos priepuolį vyro – išgalvoto personažo Nojaus – akimis.

GARSO ĮRAŠAS - SPAUSKITE ČIA

Nojau, laukiame jūsų sprendimo. Papildoma brigada galėtų prisijungti už poros dienų.  Darbų vadovas nekantravo. Laukė sustingęs it filmo pauzėje, kol būsimo namo šeimininkas Nojus paleis tolesnį veiksmą…

Gerai. Tegul jie imasi darbo. Atsiųskite sutartį. Stovėdamas ant ką tik užbaigtų namo pamatų, Nojus priėmė sprendimą – pasamdė papildomą statybininkų brigadą. Tai reiškė, jog namas bus baigtas anksčiau, nei buvo planuota…

GARSO ĮRAŠAS - SPAUSKITE ČIA

2020-ųjų pavasaris

Izabelė užverčia kompiuterio ekraną ir ima vaikščioti iš miegamojo į svetainę, iš svetainės – į miegamąjį. Praeidama koridorių, veiksmą kartoja tol, kol įsižemina. Iki karantino, miestui dar pulsuojant energija, ji pėsčiomis grįždavo iš psichoterapeutės kabineto. Sujudintos mintys ir jausmai ramiau nuguldavo kelyje. Terapijai persikėlus į nuotolį, nebėra nei iš kur grįžti, nei į kur nueiti…

GARSO ĮRAŠAS - SPAUSKITE ČIA

Kurį laiką vis grįždavau prie René Magritte paveikslo „Įsimylėjėliai“. Skaitydami šį tekstą, galite žvelgti į kūrinį kartu su manimi. Jame pavaizduoti du žmonės, besibučiuojantys per jų veidus dengiantį audinį. Jaučiau, jog šis paveikslas tampa įkvėpimu sekančiam mano tekstui, tik teko palaukti, kokią temą jis manyje išjudins. Kai žiūriu į jus, įsimylėjėliai, jūs mane labiau žavite ar trikdote? Ar nekantrauju atidengti jūsų bučinį? O gal man jaukiau tik stebėti, nes baisu tapti dalimi intymumo, kurį slepiate? Šviesus audinys, įsispraudęs tarp jūsų lūpų, jus saugo ar dusina? Ar jūs taip renkatės? Galbūt jūs žaidžiate? O gal tiesiog kitaip nemokate?…

GARSO ĮRAŠAS - SPAUSKITE ČIA

Šiame tekste panorau atsirasti pirmu asmeniu. Ne todėl, kad terapinė istorija, kurią jums papasakosiu, būtų mano. Tiesiog jos tema mano pačios buvo labiau išjausta, nei protu suvokta. Papasakosiu jums apie gedėjimą be kūno, be patyrimo, be likusios nuotraukos. Gedėjimą to, ko niekada neturėjome, bet ilgai, gal net per ilgai, laikėme savyje. Apie atsisveikinimą su iliuzijomis, kad kitas mus mylės taip, kaip trokštame, kad kažkur mūsų laukia saugiausia užuovėja, kurioje niekada nebuvome, tik reikia ją surasti, kad egzistuoja tobulos sąlygos, kuriose galime skleistis be baimės. Šią temą toliau plėtosiu sukurto personažo pagalba…

GARSO ĮRAŠAS - SPAUSKITE ČIA

Praėjo daugiau nei metai, kai Tomas pradėjo lankyti psichoterapiją. Šiandien, įprastą antradienį, jis klesteli į žalsvą terapeutės sofą ir atsikvepia: „Savaitė buvo rami, net nuobodi“. Tuomet nusuka žvilgsnį į lango pusę – taip daro visuomet, kai tyli. Tačiau pauzėje ilgai nelieka: „Nekenčiu pavasario pradžios. Kai dvi dienas laikėsi plius penkiolika, išvaliau ir paslėpiau savo pūkinę striukę, nes maniau, kad nebeprireiks. O tuomet temperatūra krito iki nulio. Greičiau tai pabaigtų, ir būtų tik šilta“…

GARSO ĮRAŠAS - SPAUSKITE ČIA

Kartą gyveno mergaitė, kuri buvo stipri. Būti stipriai – reiškė būti tyliai. Išsigandusi ji neverkė, o šypsojosi. Nuliūdusi ji stengėsi būti naudinga kitiems. Ir nuolat kartojo, kad jaučiasi „gerai“. Žmonės ja žavėjosi, vadino ją subrendusia, atsakinga ir tvirta. Tačiau viduje ji nešiojosi kitą tiesą – tą, kurios pati dar nežinojo. Po liaupsinamos stiprybės šydu slėpėsi troškimas nusiraminti kito glėbyje…