1. Sveikti prisimenant

GARSO ĮRAŠAS - SPAUSKITE ČIA

Kartą gyveno mergaitė, kuri buvo stipri. Būti stipriai – reiškė būti tyliai. Išsigandusi ji neverkė, o šypsojosi. Nuliūdusi ji stengėsi būti naudinga kitiems. Ir nuolat kartojo, kad jaučiasi „gerai“. Žmonės ja žavėjosi, vadino ją subrendusia, atsakinga ir tvirta. Tačiau viduje ji nešiojosi kitą tiesą – tą, kurios pati dar nežinojo. Po liaupsinamos stiprybės šydu slėpėsi troškimas nusiraminti kito glėbyje.  

Po daugelio metų mergaitė – jau moteris – klausė savęs, kodėl ji tokia pavargusi. Nors sėkminga ir apsupta žmonių, ji jautėsi vieniša. Net tuomet, kai turėjo erdvės ilsėtis, moteris inertiškai nepajėgė nustoti dirbusi, negailėjo savo laiko ir resursų aplinkinių gerovei ir tuo pat metu niršo, kai kiti nesielgė kaip ji. Kūno išsekimas jai tapo leidimu sustoti, vizitai pas gydytojus buvo sunkiai „uždirbti“ ir dėl to pateisinami. „Aš neturiu jėgų pakilti iš lovos“ – kartojo moteris.

Psichoanalitikas Thomas H. Ogden kalba apie „susvetimėjimą savyje“. Izoliuodami save nuo užslopintų jausmų, minčių, patirčių, troškimų..., jaučiamės apmirę, nes svarbi mūsų savasties dalis mums neegzistuoja. Psichoterapija padeda susigrąžinti užmirštą save, o istorija apie tai, kas mes esame, tampa labiau išbaigta. Susigrąžinę tai, ką apie save buvome seniai pamiršę, atviriau įsitraukiame tiek į pokalbį su žmonėmis, tiek į vidinį dialogą. Toks naujas kalbėjimasis su pačiu savimi reiškia, jog labiau reflektuojame patį save, mažiau bijome to, ką ilgai savyje nesąmoningai slėpėme. Tampame laisvesni.

Šias T. H. Ogden mintis norėčiau jums iliustruoti. Įsivaizduokime, jog moteris, kurios trumpą gyvenimo ištrauką jums pateikiau šio pasakojimo pradžioje, pradėjo lankyti psichoterapiją.

Susitikimuose su terapeutu ji kalbėjo tokiu pat tonu, kokiu ir gyveno – ramiai, racionaliai, produktyviai. Savo išsekimą ji apibūdino taip, tarsi jis būtų dar vienas punktas iš jos darbų sąrašo – jį būtina „atlikti“ ir išbraukti. „Dirbu per daug“ – pripažino ji. „Tačiau man yra labai svarbu atlikti pareigas, nenuvilti žmonių, kurie nuo manęs priklauso“. Moters žodžiai buvo pasverti, tonas nepajudinamas.  

Terapeutas neskubėjo reaguoti, nepuolė padėti jai neapleisti pareigų. Jos klausėsi. Tyla moteriai buvo neįprastai sunki, vos pakeliama. Ją erzino lėtas bendravimo tempas. „Terapeutas nedaro tiek, kiek man reikia“ – pagavo ji staigiai prabėgančias savo mintis. Ką ji privalo daryti terapijoje? Kalbėti dar daugiau? Teisintis? Pasirūpinti tylos užpildymu?... Kokie įprasti jos gyvenimo santykių scenarijai! Instinktyvus noras veikti moteriai buvo labai gerai pažįstamas – tikras saugumo uostas. „Nėra blogai ilsėtis“ – vos girdimai išlemeno ji. Terapeutui paklausus, ką ji bando įtikinti, kad gautų leidimą atsikvėpti, moteris tik jautė įtampą pečiuose, žandikaulyje. Delnais ėmė gniaužyti savo kojas, fotelio atlošus. Atrodė, tarsi ji bandytų į kažką įsikabinti.   

Moteris nepažinojo savęs kitokios. „Nematau prasmės apsistoti ties nereikšmingais prisiminimais, kapstytis juose“ – dalinosi ji. „Ne kapstytis, o prisiminti... Grįžti, nes tai dar nesibaigė, bent jau ne jums“ – ramiai pastebėjo terapeutas.

Tylos terapijoje nesumažėjo, bet erdvė tarp jų dviejų atrodė mažiau sunki. Terapeutui neskubinant, neprašant pasiteisinimų, nepridedant dar vienos pareigos į nesibaigiantį moters sąrašą, tiesiog būnant šalia ir padedant pastebėti užmirštą istorijos dalį, moteris ėmė prisileisti mintį, kad ji jaučiasi ne tik „gerai“. Ėmė sugrįžti prisiminimai, kaip ji – dar mergaitė – sėdi virtuvėje ir šypsosi... iš baimės. O kas, jei ji trumpam liautųsi taip šypsotis? Kartą ji išdrįso paklausti terapeuto. Jei ji nėra tik stipri moteris, kas DAR ji yra? Pirmą kartą ji neturėjo atsakymo į savo pačios klausimą, kuris ją ir gąsdino, ir intrigavo. Pirmą kartą po tiek laiko ji prisileido mintį, kad ji neprivalo tik inertiškai reaguoti, bet ir turi teisę apmąstyti save, rinktis ir būti atsakinga už savo jausmus.

Stiprybės sąvoka moters viduje išsiplėtė. Tai nebebuvo tik apie susiturėjimą savyje, iškentėjimą ir atsidavimą kitiems. Pajėgesnė ji kartais jautėsi ir tuomet, kai leido sau tai, ko bijojo. Kartą, pavyzdžiui, ji pasirinko skaityti knygą, kuri buvo tiesiog maloniai įdomi, o ne tik naudinga darbui. Terapinis pokytis neprivalo būti dramatiškas. Neretai subtilesni ir lėtesni pasikeitimai viduje ir išorėje yra labiau natūralūs ir autentiški. SAVO terapijoje moteris išgyveno naują patyrimą, kuomet stabtelėjimas nėra jos nesėkmė, o tai, ko ji nusipelno. Paklausta, kaip jaučiasi, ji ir toliau dažniau atsako, kad „gerai“, tačiau jau net gali pasakyti, kad jai buvo sunki savaitė. Tai neatrodo daug, tačiau moteris atranda kitokį santykį. Kolegos, kurie įprastai po automatinės jos reakcijos „gerai“, prarasdavo dėmesį, tąkart sukluso, ir tai buvo atviresnio pokalbio pradžia. Moters pyktis kitiems tapo mažiau spengiantis. Ją pačią nustebino jos ramybė, kuomet ilgo ir įtempto susirinkimo metu kolega paprašė pertraukos. Toks poreikis atokvėpiui anksčiau ją būtų tik suerzinęs.

Moteris vis labiau ėmė pastebėti pamirštą save. Kartą, eidama namo, ji išgirdo žaidimų aikštelėje krykštaujančius vaikus. Jie ir anksčiau krykštaudavo, tačiau tąkart ji atkreipė dėmesį į tai, kas juos džiugina. „Įdomu, o dėl ko aš džiaugdavausi, kai buvau maža?“ – šį kartą be baimės šyptelėjo ji. Moters noras kontroliuoti ir gyventi vis tikrinant įsipareigojimų sąrašus niekur nedingo, bet ji tikrai lengviau ištverdavo, kai planai kartais griūdavo. Psichoterapija nepakeitė jos tvirtos ir atsakingos asmenybės, tačiau kiek atlaisvino senus įpročius, kurie ne tik atrodė nepajudinami, bet ir dėl kurių ji labiausiai kentėjo. Moteris pradėjo kalbėtis su savimi vietoje to, kad tik būtų kontroliuojama gąsdinančių vidinių jėgų. Dabar ji labiau GYVENO savo gyvenimą, o ne tik bandė jį „atlikti“.  

Toks terapinis procesas, kurį pabandžiau jums iliustruoti šiuo konkrečiu pavyzdžiu, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti lengvas, gal net kiek malonus senos skrynelės iš praeities atradimas. Bet taip nėra. Vien valant dulkes nuo rūsyje atrastos senos dėžutės ima griaužti akis. Prisiminimas yra ir apie jo IŠGYVENIMĄ, išjautimą to, ką taip stūmėme nuo savęs ir giliai į save. Protas tam priešinasi, todėl terapija yra tarsi kalnai... Kopiame ryžtingai, tačiau nuvargstame, leidžiamės su palengvėjimu, bet ir bijome nudardėti. Į terapiją norisi ir eiti, ir ją mesti, skubame dalintis su terapeutu ir abejojame, ar iš viso norime ką nors jam pasakoti... Prisiminimai grįžta žodžiu, gestu, jausmu ar mauduliu kūne... Vieni girdisi šnabždėjimu, kiti trenkiasi į mus it žaibas ir griaustinis viename... Terapijoje mes gedime, pykstame, prisirišame, nusiviliame, džiaugiamės atradę, sutrinkame supratę... Kartais visko tiek daug, kad norisi bėgti ir net neatsisukti.

Tačiau psichoterapija yra ir apie viltį. Nes kitaip nei anksčiau, kuomet užslopintą savo istorijos dalį išgyvenome izoliacijoje, čia esame ne vieni. Terapeutas yra bendražygis, liudijantis mūsų sveikimą ir padedantis mums ištverti tai, kas atrodė nepakeliama, nepaguodžiama. Kartu su terapeutu mes prisimename praeitį ne tam, kad joje įstrigtumėme, o tam, kad susigrąžintumėme tai, kas buvo prarasta ir vis dar yra nepaprastai prasminga mūsų savasčiai šiandien. Atsigręžę į save ir užslopintą savo istoriją mes tampame mažiau svetimi visų pirma sau patiems. Taip aš suprantu sveikimą prisimenant.