2. Kol pavasaris delsia, aš kalbu dar nežinodamas
GARSO ĮRAŠAS - SPAUSKITE ČIA
Praėjo daugiau nei metai, kai Tomas pradėjo lankyti psichoterapiją. Šiandien, įprastą antradienį, jis klesteli į žalsvą terapeutės sofą ir atsikvepia: „Savaitė buvo rami, net nuobodi“. Tuomet nusuka žvilgsnį į lango pusę – taip daro visuomet, kai tyli. Tačiau pauzėje ilgai nelieka: „Nekenčiu pavasario pradžios. Kai dvi dienas laikėsi plius penkiolika, išvaliau ir paslėpiau savo pūkinę striukę, nes maniau, kad nebeprireiks. O tuomet temperatūra krito iki nulio. Greičiau tai pabaigtų, ir būtų tik šilta“.
Tomo žodžiai apie orą atrodo bereikšmiai – taip jis tik užpildo terapinio susitikimo laiką. Visgi, tai nėra kalbėjimas be prasmės. Daug nemąstydamas Tomas dalinasi tuo, kas kyla jo galvoje – jis LAISVAI ASOCIJUOJA. Laisvosios asociacijos – tai paties S. Freud kūrinys, kurio pagalba jis pasiekdavo pacientų pasąmonės turinį. Laisvai asocijuojant, užslopintas vidinis pasaulis atsiskleidžia užsimaskavęs: kalbos riktais, prieštaravimais, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingomis istorijomis, spontaniškais prisiminimais ar vaizdiniais... Kodėl Tomas šį eilinį antradienį terapijoje kalba apie tai, kaip jis nemėgsta buksuojančio pavasario?
Į psichoterapiją Tomas atėjo po dar vieno išsiskyrimo su mergina. Jautėsi pasimetęs, kodėl jam vėl nepavyko, juk jis taip stipriai įsimylėjo ir beatodairiškai stengėsi. Išties, jis staigiai „įkrisdavo“ į buvimo dviese fantazijas, forsuodavo pažinties judėjimą, tarsi viskas vyksta tobulai, be menkiausios abejonės, pauzės atskirtumui ir lėtesnio vienas kito atradimo... Visa tai skambėjo lyg aidas ankstesnio jo gyvenimo. Tomas gimė ir augo nuolat keliaujančių diplomatų šeimoje. Persikraustymai ir adaptacija naujuose namuose įvykdavo žaibiškai, atsisveikinimams su buvusiaisiais net nelikdavo laiko. Kol Tomo tėvai spausdavo rankas naujiems bičiuliams, šviežumu kvepiančioje šeimos svetainėje, ant židinio atbrailos, būdavo uždedami paskutiniai dekoro niekučiai. „Nauji namai – dar vienas nuostabus nuotykis, privilegija, kurios kiti neturi“ – kartodavo jam mama. Tomas išmoko nesureikšminti išsiskyrimų, greitai susirasdavo naujų draugų ir girdavosi galintis susikalbėti penkiomis kalbomis. Lengvas „perėjimas“ – visa tai buvo šeimos stiprybė, su kuria, dar būdamas berniukas, tapatinosi jis.
Terapijoje niekindamas pastrigusį pavasarį, Tomas PASAKO DAUGIAU, NEI JIS PATS ŽINO. Jo nepasitenkinimas – tai ir jo paslėptas skausmas apie kadais pražiūrėtus jo jausmus. Tomas buvo tėvų mylimas ir aprūpintas, tačiau jų pažadai buvo apgaulingi, kaip ir tas pavasaris, kuriam ateiti reikia laiko. Berniukui nebuvo duota erdvės ilgėtis ir gedėti paliktų namų, ryšių. Išsiskyrimo liūdesį jis paslėpė giliai savyje, kaip ir tą šiltą striukę, kurią per anksti išvalė ir nugrūdo į tolimiausią spintos kampą. Tomui tai pat stigo erdvės nesiorientuoti ar bent kiek sutrikti naujoje šalyje. Kartais jam būtų užtekę vos kelių raminančių žodžių, jog „ne viskas iš karto, tu neprivalai tik džiūgauti, dalykai gali vykti lėčiau, turi teisę atsitraukti, jausti apmaudą“. Tomo poreikis ramiai įleisti šaknis buvo ignoruojamas ir nustelbtas jaudinančio pokyčio. Pavasaris juk turėtų tik šiltėti, o čia jis šokinėja! “Kas dar tau neaišku, juk mes norime būtų kartu? Ko mes vis delsiame?“ – kartojo jis savo mylimosioms. Vaikino entuziazmas ir pasiryžimas žavėjo, bet ir gąsdino ramesnio bei mąslesnio būdo merginas, kurios taip traukė vaikiną. Sąmoningai Tomas nekvestionuodamas įkurdindavo naują meilę savo širdyje ir namuose, tačiau pasąmonėje jis tikėjosi, jog pokyčiai savyje talpina ne kiek komfortą, kiek paslėptą nestabilumą.
Santykyje su terapeute Tomui taip pat yra sunku priimti buksuojantį procesą, kaip ir tas pirmąsias pavasario dienas. Tarsi visa tai, kas vyksta kabinete, turi būti tik maloniai jaudinantis nuotykis, o terapeutė, kaip tie mama ir tėtis, tikisi iš jo greito prisitaikymo – pagerėjimo. Jei jis abejos, norės atsitraukti ar atvirai priešinsis, jis bus nedėkingas ir nevertinantis šios patirties. Žvarbesnes pavasario dienas – liūdesį, nusivylimą ir pyktį – Tomas slopina. Jam yra svetima tiesiai kalbėti apie tai, jog galbūt terapijoje jis nejaučia greito postūmio, yra įstrigęs ar jam net blogėja. Vietoje to Tomas, trumpai žvilgtelėjęs pro langą, bodisi pavasariu, kuris niekaip neatsikabina nuo nueinančios žiemos. Susitikimuose su terapeute Tomas palieka pėdsakus: per aplinkui, subtiliai keisdamas toną, mažytėse pauzėse jis bando kalbėti – laisvai asocijuoti – apie tai, kas jam yra išties svarbu. Jog jam yra baisiau jausti prisirišimą, nei stipriai „susikabinti“, liūdėti išsiskyrus nei staigiai „atsikabinti“, ir jį gąsdina mintis, jog greitas ką tik buvusiosios mylimosios pakaitalas neištrina ilgesio tam, kas jau įvyko.
Jei pasirodė, jog iš vienintelio Tomo sakinio apie pavasarį terapeutė atskleidžia giliausių jo poreikių esybę, jus nuvilsiu – ji tikrai nepajėgia taip magiškai įžvelgti. Bet ji yra išmokusi klausytis, laikyti savyje Tomo gyvenimo istoriją, laisvose jo asociacijose girdėti pasikartojančias temas, subtiliai jausti jo kančios ženklus, kuriuos jis jai netiesiogiai siunčia, ir, atėjus laikui, suteikti jo patirtims tinkamus žodžius. Laisvai asocijuoti terapijoje yra baisu, nes nevaržomai iškylančios temos atrodo tarsi nerišlus sakinių srautas, o mes juk esame įpratę susieti ir paaiškinti. Pasiduoti spontaniškų minčių tėkmei reiškia palikti plyšius, pro kuriuos ima skverbtis emociškai skaudus turinys, dėl kurio jaučiamės pažeidžiami. O kai mums skauda, mes priešinamės. Paradoksalu yra tai, kad mes trokštame palengvėjimo nesikeisdami ir būti pamatyti, nors slepiame svarbiausius dalykus apie save. Todėl, kai terapijoje mums sako kalbėti tai, kas kyla galvoje, šią taisyklę mes tuoj pat nejučia pamirštame. LAISVOSIOS ASOCIACIJOS – APGAULINGAI PAPRASTAS, BET GILIAI ATSKLEIDŽIANTIS NUOTYKIS. Leidimas SAU ŽAISTI savo pačių vidiniuose pasauliuose, ieškant tinkamiausių žodžių giliausiems savo išgyvenimams įprasminti.
Tomas nusuka žvilgsnį į lango pusę – taip daro visuomet, kai tyli. Tačiau pauzėje ilgai nelieka: „Nekenčiu pavasario pradžios. Kai dvi dienas laikėsi plius penkiolika, išvaliau ir paslėpiau savo pūkinę striukę, nes maniau, kad nebeprireiks. O tuomet temperatūra krito iki nulio. Greičiau tai pabaigtų, ir būtų tik šilta“.
„Pavasaris delsia, žiema trypčioja. Vienas neprasideda, kita nepasibaigia“ – šyptelėjo terapeutė Tomui.
Jis trumpam nutyla, tik ši kartą žvilgsnio nebenusuka: „Nežinau, kodėl dabar, bet... Prisimenu, kai su tėvais persikėlėme iš Ispanijos į Norvegiją. Man buvo gal 9 metai. Kadangi Norvegijoj buvo šalčiau, mama liepė šiltai apsirengti jau Ispanijos oro uoste... Jaučiausi kaip idiotas... Norėjau likti su šortais iki pat kelionės pabaigos“.
„Kartais tai net ne apie šaltį, o apie leidimą dar šiek tiek užsibūti“ – atsakė jam terapeutė.
Tomas giliai įkvėpė ir pratęsė...