3. Tėtis, kurio lauki

GARSO ĮRAŠAS - SPAUSKITE ČIA

Šiame tekste panorau atsirasti pirmu asmeniu. Ne todėl, kad terapinė istorija, kurią jums papasakosiu, būtų mano. Tiesiog jos tema mano pačios buvo labiau išjausta, nei protu suvokta. Papasakosiu jums apie gedėjimą be kūno, be patyrimo, be likusios nuotraukos. Gedėjimą to, ko niekada neturėjome, bet ilgai, gal net per ilgai, laikėme savyje. Apie atsisveikinimą su iliuzijomis, kad kitas mus mylės taip, kaip trokštame, kad kažkur mūsų laukia saugiausia užuovėja, kurioje niekada nebuvome, tik reikia ją surasti, kad egzistuoja tobulos sąlygos, kuriose galime skleistis be baimės. Šią temą toliau plėtosiu sukurto personažo pagalba. Išgalvota istorija bus kiek išdidinta ir pagražinta, nes man, kaip psichoterapeutei, taip pat yra be galo liūdna atsisveikinti su iliuzija apie tobulą terapiją, kurios negalėsiu patirti, kad ir kaip norėčiau.

Pavadinkime ją Vilte. Moteris, kuri svajingai šypsosi, kalbėdama apie savo vaikiną: „Kai jis man parašo, aš tirpstu. Nuolat apie jį galvoju. Gyvenu ta diena, kai jis pasirodys. Patikino, kad jau tuoj, tik dar porą reikalų sutvarkys“. Viltė pamilsta per atstumą. Ją sočiai pamaitina fragmentiški mylimųjų pasirodymai – apipilta dovanomis ir aistringai pamylėta ji kelias dienas vaikšto apsvaigusi. Euforijai nuslūgus, Viltė laukia iš naujo: geria iš pažadų šulinio ir sotinasi viltimi. Kai jai tampa liūdna, ji ieško, už ko kabintis, tačiau mylimojo žinutės jai ima atrodyti skurdžios, atsakymai skuboti ir uždelsti. Tuomet ji pyksta, labai prašo, sako „viskas baigta“, o tada „ne, ne tai norėjau pasakyti“. Mylimasis jai kartoja, kad niekas nepasikeitė, tačiau Viltė nebesutalpina savyje skausmo, kad ją VĖL paliko.

„VĖL“ – pakartoju. „Pažįstamas ritmas. Tas bejėgiškumas stengiantis sulaikyti, pritraukti prie savęs“.

Viltė juokiasi: „Tai dabar tėtį kišit?“

Neatsakau ir nesijuokiu kartu.

Ranka nusivaliusi šlapią skruostą, Viltė šmaikščiai atsiveria: „Tėtis gyveno kartu, na..., tik savo darbo kambary. Durys į jį buvo įstiklintos, su raižiniais. Spoksodavau į tas vyšnias ir įsivaizduodavau jų skonį. Jam kartais pramušdavo. Tuomet jis išlįsdavo, apsikabindavo ir klausdavo, kaip aš. Važiuodavom ledų. Visada šviesdavo saulė. Na, gal ne visada. Bet man taip atrodė, nes tik jį temačiau. Lūkuriuodavau jo, lyg miesto šventėje praeinančio karaliaus, priliesiančio mano ranką, kurios kelias dienas neplausiu... Esu bandžiusi eiti... pro tas duris, bet ten tik vienpusis eismas. Sakydavo ne dabar ir durdavo pirštu man už nugaros... O aš jo laukdavau. Tik išeina, aš strykt ir su šypsena jį stebiu. O jis tik kavą pasiima. Vėl laukiu..., kol pagaliau išėjęs jis pažvelgia į mane ir šypsodamasis juda link manęs. Ir aš jau suprantu, kad šiandien – mano laimingoji diena“.

Viltė vėl susigraudina, nors ką tik stengėsi juokauti.

Viltė nešiojasi fantaziją-troškimą apie nedalomą ir nepertraukiamą tėvišką meilę. Realusis jos tėtis atsirasdavo epizodiškai, jo tekdavo kantriai laukti ir būti visada pasirengusiai sutikti jį išskėstomis rankomis. Džiaugsmo pliūpsnį, kuomet tėtis atkreipdavo į ją dėmesį, Viltė pamena ryškiausiai. Ji išmoko laukti ir nepražiopsoti nė menkiausio signalo, kad jis jos pasiilgo. Viltei liko milžiniškas ALKIS tėčiui-vyrui, kuris neturi darbo kambario ir kasdien „valgo ledus“ kartu su ja. Fantazija apie tai, kaip kažkada bus, jei ji tik išlauks, užpildo Viltės tuštumą. Tai ne tik troškimas. Tai ir Viltės tapatumas – ji pažįsta save tik kaip kantriai laukiančią ir godžiai ryjančią sulaukus. Kai ji pagaliau gauna, jos kūnas atsimena, kaip ilgai ji to neturėjo ir kaip nuostabu „paturėti“.

Ką Viltei reikštų, jei mylimasis ne tik kartkartėmis atsirastų šalia jos, o norėtų stabilesnio ryšio su ja, būti šalia ir tuomet, kai ji jo taip stipriai nelaukia? Tuomet jie ne tik kasdien „nevalgytų ledų“, bet kartais užsinorėtų skirtingų dalykų ir gal net dėl jų ginčytųsi. Tačiau toks santykio patyrimas Viltei yra svetimas. Tarsi kūnas, kuris neturi svaiginančio kvapo. Stabilumas be pompastikos, pažeidžiama ir rizikinga realybė.

Viltė turi išgedėti. Tėtį, kurio neturėjo, mylimąjį, kurio nebus – negyventus metus ir idealą, kuris nesutaisys to, kas net neegzistavo. Aš tikiu, kad toks gedėjimas nėra įmanomas be sugrįžimo į praeitį – ne į jos faktus, o į jausminį patyrimą. Prisilietusi prie pamatų, ant kurių kūrėsi Viltės įsitikinimai apie absoliučią meilę, ji liudys savo skausmą laukime, stiprų susijaudinimą trumpo artumo akimirkose ir nenumalšinamą alkį ryšiui. Ten kažkada, stovint už įstiklintų durų, gimė Viltės ilgesys, vyšnių raižiniuose ji išmoko trokšti ir tikėtis DAUG.

Gedint, Viltei net ims atrodyti, kad ji yra įstrigusi praeityje. Lyg sengirės pelkėje, kuri įtraukia ir nebepaleidžia. Bet iš tiesų ji pati ilgai kabinsis į iliuziją, kad šį kartą viskas bus kitaip, ir laimingiausia jos diena neturės pabaigos. Ir kai pagaliau Viltė bus pasirengusi paleisti, su atjauta ji atsigręš į save suaugusiojo akimis. „Man taip reikėjo daugiau, aš nusipelniau daugiau, aš esu verta meilės“ – sakys ji pagaliau tikėdama, o ne tik bandydama įtikinti.

Atsisveikinusi su iliuzija Viltė paaugs. Po truputį įsileis netobulą dosnumą. Meilės ji ne tik ilgėsis, bet ir išgyvens ją čia ir dabar. Mylimajam fiziškai atsitraukus, ji nebesijaus išnykusi ir iš jo minčių. Galbūt ji net ims pastebėti tuos, kurie kasdienybėje yra arčiau jos, tik ramiau ir be akivaizdžių gestų... Kurie šypteli ją pamatę, pakviečia kavos ir nuoširdžiai pasidomi. Išgedėjusi Viltė jausis labiau atsakinga už savo jausmus ir pasirinkimus. Galbūt ji vis dar lauks mylimųjų iš toli, bet jausis ramiau ir pajėgs geriau pasirūpinti savimi vienumoje. O gal vieną dieną ji net leis sau būti mylima to, kuris gyvena visai šalia. Dalis jos liūdės, kad ne taip jaudina, ir vis gąsdinsis kasdienybės paprastumo. Tačiau tuo pat metu jos neapleis mintis, kad šiame tylesniame ir netobulame artume slypi kažkas naujo – pastovesnis saugumas.   

O kol kas, kol Viltei vis dar per sunku atsisveikinti su iliuzija, aš liudiju skaudų jos gedėjimo procesą.

Liūdesys, ilgesys, nusivylimas ir pyktis maišosi Viltės viduje: „Aš taip noriu, kad mane mylėtų be savo reikalų, nuovargio ir pertraukos... Šita jūsų terapija yra mėšlas! Kodėl jūs tiesiog nelaukiate tokios meilės kartu su manimi ir nedžiūgaujate tais momentais, kai aš ją patiriu? Kodėl jūs tempiate mane į pilką dangų? Kaip sušiktai yra liūdna skristi lašnojant ir džiaugtis sušiktesnių spindulių properšom. Manęs tai nedomina. Beje, kaip ir kaimynėlio Mariaus pasiūlymas pasivaikščioti po rajoną“.

Net ir skaudžiausiuose savo išgyvenimuose Viltė nepraranda humoro jausmo. Man dažnai atrodo, kad abi galime į jį atsiremti ir drąsiau kalbėti apie sunkius dalykus.

Viltės įkvėpta, išdrįstu ir aš: „Sutinku, ne visiškai tai, ko tikėjotės iš manęs. Aš galiu būti su visais jūsų jausmais, bet negaliu laukti su jumis neįmanomos meilės, nes manau, kad būtent tai jus stabdo pamatyti tą meilę, kuri jus pasiekia, net jei ji neatitinka jūsų fantazijos ir jos netobulumas gąsdina. Jūs teisi, tokia kelionė driekiasi per pilkesnį dangų, ir tai nuvilia. Bet ir su tuo jums nereikia būti vienai. Esu šalia tiek, kiek jums reikės“.  

Nežinau, ar tai būtų šie žodžiai, kuriuos pasakyčiau Viltei. Kartais tai, ką išties galėjau pasakyti ar ko nederėjo sakyti, suprantu tik po laiko, mintimis sugrįžusi į susitikimą. Aš net tiksliai nežinau, ar šioje vietoje apskritai būtų tinkamas laikas mano kalbėjimui. Gal pakaktų tik tylaus pabuvimo šalia... Be to, man ne visada pavyksta savąsias įžvalgas sklandžiai perteikti žodžiais. Bet kaip ir minėjau pradžioje, šį išgalvotą susitikimą su Vilte aš išdidinau ir pagražinau.

Ilgą laiką, mokantis psichoterapijos, man atrodė, kad gedime tik to, ką realybėje turėjome ir patyrėme. O visgi, gedime mes net ir šmėklos, gyvavusios kažkur tarp mūsų sapno ir troškimo. Tik išgyvenusi tokią netektį savo pačios terapijoje, galiu nebe taip bijoti gedėti kartu su Vilte.