4. Aš prasidedu, kur tu pasibaigi

GARSO ĮRAŠAS - SPAUSKITE ČIA

Kurį laiką vis grįždavau prie René Magritte paveikslo „Įsimylėjėliai“. Skaitydami šį tekstą, galite žvelgti į kūrinį kartu su manimi. Jame pavaizduoti du žmonės, besibučiuojantys per jų veidus dengiantį audinį. Jaučiau, jog šis paveikslas tampa įkvėpimu sekančiam mano tekstui, tik teko palaukti, kokią temą jis manyje išjudins. Kai žiūriu į jus, įsimylėjėliai, jūs mane labiau žavite ar trikdote? Ar nekantrauju atidengti jūsų bučinį? O gal man jaukiau tik stebėti, nes baisu tapti dalimi intymumo, kurį slepiate? Šviesus audinys, įsispraudęs tarp jūsų lūpų, jus saugo ar dusina? Ar jūs taip renkatės? Galbūt jūs žaidžiate? O gal tiesiog kitaip nemokate?

Tema, kurios laukiau, atėjo tyliai, be spaudimo. Tarsi romiai buvusi šalia, kol ją pastebėsiu. Tad, žvelgdama į pridengtą bučinį, noriu jums parašyti ne tik apie artumą, bet ir atskirumą – erdvę, kurią trokštame užpildyti savimi. Kaip bučiuotis be šydo ir išlaikyti savęs pojūtį? Kaip būti šalia kito ir nesijausti prarytam?

Rokas – mano sukurtas terapinis personažas, tikiu, padės man atskleisti artumo atskirumo paradoksą.

„Šiandien nenorėjau pas jus ateiti... Viena iš tų dienų, kuomet svarstau, aš verta čia grįžti“.  Taip Rokas pradėjo vieną iš mūsų susitikimų terapijoje.  

„Buvimas su manimi kažką jumyse sudrumsčia, jog imate dvejoti, ar ši vieta jums“ – atsakiau.

Rokas nesipriešino: „Praeitą savaitę jums daug kalbėjau... Manau, per daug... Atrodėte pavargusi... Galbūt jums buvo per intensyvu... Tie mano pykčiai su Ana... Tiesiog nebesuturėjau savyje tų jausmų“.

Pamenu, kuomet Rokas dar tik pradėjo psichoterapiją, po emociškai intensyvesnių susitikimų su manimi jis arba praleisdavo kelias sesijas iš eilės, arba į jas taip stipriai vėluodavo, kad vos po dvidešimties minučių mums tekdavo atsisveikinti. Su laiku tai keitėsi – savo išgyvenimų jis nebeišveikdavo, o apie juos kalbėdavo.  

Į terapiją Rokas atėjo dėl, jo žodžiais, nesutarimų su mergina. Pasikartojantys konfliktai jam kėlė daug nerimo ir kaltės. „Myliu Aną, noriu būti su ja“ – kartojo Rokas. „Tačiau, kai mes pykstamės, imu dvejoti. Atrodo, tai niekada nesibaigs. Kai jai nėra nuotaikos, aš negaliu išlikti ramus. Stengiuosi jai padėti, bet neįtinku. Kai išeinu iš namų trumpam atsikvėpti, jaučiuosi toks kaltas, kad palieku ją vieną“.

Rokas vis klausdavo manęs, kaip jam surasti savo vietą šalia mylimosios? Kaip jam mylėti ir neišprotėti?

Savo vietos jis ieškojo ne tik su Ana, bet ir su manimi terapijoje. Labiau atsivėręs Rokas staigiai atsitraukdavo, tarsi jo skausmas yra siaubinga našta, kurią tyliai kenčiu. Nuo pat pirmojo mūsų susitikimo jaučiau jo budrumą net ir menkiausioms savo reakcijoms. Mažytis mano šyptelėjimas ar galvos linktelėjimas Rokui tapdavo leidimu tęsti, tačiau susimąsčiusi aš jį išgąsdindavau, ir jo žodžiai nutrūkdavo – jam žvelgiant pro mane ir teiraujantis, kiek laiko mums dar liko, jausdavausi jį praradusi. Su Ana ir manimi Rokas nesąmoningai kartojo jam gerai pažįstamą scenarijų – mus jautriai stebėdavo ir gerdavo į save. Kažkas ne jo tapdavo jo, o kai tapdavo jo, jis nebesuprasdavo, ar beturi ką savo.  

Kuomet kartą Rokui pastebėjau, jog su mano reakcijomis jis elgiasi taip, tarsi jos būtų jo, jis pirmąkart prisiminė savo mamą. Įsileido ją po truputį – iš lėto tapė jos ir savo artumo su ja paveikslą.

„Kai mamai būdavo liūdna, aš tapdavau mažesnis. Buvo baisu, jog didesnio mano „svorio“ ji neatlaikys. Jos liūdesiu įsigerdavo visi namai. Nepamenu savęs garsiai žaidžiančio, bet daug šnabždėdavau, lyg saugočiau jos ramybę. Kai ji susipykdavo su tėčiu, nekalbėdavo ne tik su juo, bet ir su manimi, mat negalėjo pakęsti, jog bendrauju su tuo, kuris ją skaudina. Kai ji pralinksmėdavo, plepėdavo be perstojo. Mamos tuomet atsirasdavo tiek daug. Nesupraskite manęs neteisingai, man patiko matyti ją laimingą, tačiau būdavo sunku kitaip – jaučiausi neturįs leidimo bent trumpam ja nesižavėti“.

Roko mama, jo Ana ir aš – būdamos atskiros moterys, vaikino akyse tapome viena kitos aidu. Mumyse jis matė kažką taip stipriai pažeidžiamo, kad jam neliko nieko kito – mumis rūpintis, mus saugoti ir, kai reikia, išnykti. Į psichoterapiją Rokas atėjo tikėdamasis mažiau pyktis su mergina, tačiau giliai viduje, sąmoningai to dar nesuvokdamas, jis ieškojo pagalbos, nes tiesiog labai pavargo rūpintis kito jausmais, o apie save žinojo tik tiek, kad yra atsakingas: jei tau liūdna, tai tikriausiai apie mane, jei nutolai, kažką ne taip padariau, jei tau gera, turiu džiaugtis ne mažiau nei tu, kitaip kaltė mane pražudys.

Žvelgdama į audinį-šydą, skiriantį Magritte įsimylėjėlių bučinį, matau švelnią ribą tarp aš ir tu. Mes esame kartu emociškai nesusiliedami. Rūpinamės vienas kitu be inertiško puolimo spręsti. Šydas man reiškia atskirumo išsaugojimą, pagarbą sau, pagarbą kitam.

Tačiau Rokui tas pats audinys – tai ne atskirumo simbolis, o būtinybė, kad išgyventų. Kai nebėra šydo, jis jaučia tik kito odą – jo pulsą, troškimus ir skausmą. Jis pats ima nykti, kaip kažkada tirpo mamos poreikiuose. Kartais Rokui atrodydavo, kad jam reikia ne tiek meilės, nes šioji jį dusina, o lengvo prisilietimo, patvirtinančio JO kontūrus – štai čia jis prasideda ir čia jis pasibaigia.  

Terapiniame ryšyje mudu su Roku iš naujo kūrėme jo artumą ir atskirumą. Artumas užgimė tuomet, kai Rokas ne pabėgdavo, o likdavo ir kalbėdavo, kaip su manimi jaučiasi: „Nenorėjau pas jus ateiti... Jaučiuosi jus apkraunantis... Dvejoju, ar jūs galite su manimi išbūti...“. Toks artumas reiškė naują patyrimą – Rokas saugiai dalinosi savimi, nes kitas jo klausėsi ir stengėsi suprasti. Ne iš kančios, o rūpesčio. Laikui bėgant, Rokas atrado ribą tarp savęs ir manęs  – ėmė patirti, jog mano būsenos nėra jo atsakomybė. Taip, kartais esu pavargusi, bet nebūtinai dėl to, kad jis yra „per sunkus“. Ir net jei dėl nuovargio mano dėmesys trumpam nukrypsta nuo jo, tai nesunaikina mano domėjimosi juo. Rokas vis užtikrinčiau liudijo ne tik mano pajėgumą ištverti jo vidinį pasaulį, bet ir nuoširdų norą jį pažinti. Rokas tapo pats sau įdomus.  

Keitėsi ir jo santykis su mergina Ana. Jie nesiliovė pyktis, tačiau Rokas jautė mažiau grėsmės ir būtinybės staigiai kažką su tuo daryti. Jam vis dar stipriai rūpėjo, tačiau jis nebesijautė privaląs viską išspręsti. Paradoksaliai, leisdamas sau atsitraukti, jis pamatė ir Anos atskirumą. Kad ji – tai ne jo mama ir yra pajėgesnė pasirūpinti savimi, nei jam atrodė. Savyje Rokas ėmė girdėti artumo ir atskirumo balansą, lyg jam, vėl vaikui, mama kalbėtų naujai: taip, sūnau, man sunku, bet tai nėra susiję su tavimi, myliu tave, viskas bus gerai, eik pažaisti. Toks leidimas ŽAISTI  – tai atskirumo metafora, kuomet suaugęs Rokas santykyje su kitu suranda savo ribas – kur jis prasideda ir kur pasibaigia. Meilė tapo mažiau ryjanti, kaltė jo nebegniuždė.

Pabaigai papasakosiu jums apie vieną iš paskutinių mano ir Roko susitikimų. Tylėjome gal dešimt minučių. Tuo tarpu už kabineto sienos tyliai skambėjo fleita. Per tuos kelis metus, kuomet Rokas lankė psichoterapiją, neretai kitoje patalpoje būtent tuo pačiu metu kažkas skambindavo fleita – mokėsi ja groti. Su Roku apie tai niekada nebuvome kalbėję, iki šio momento, kai jis šyptelėjęs nutraukė tylą.

„Bet jam daug geriau sekasi. Tam fleitininkui. Jis labai patobulėjo. Pamenu, buvo laikas, kai pusę gamos sugrodavo ir mesdavo... Bet visada grįždavo. Ir va, šiandien girdžiu net visą melodiją... Hm, geras, kalbu jums apie jūsų kaimyną ir jaučiu, kad kalbu ir apie save“.

Klausiausi Roko ir tik šypsojausi. Dėl tiek daug dalykų, bet labiausiai, kad tyloje tarp mūsų jis girdėjo save ir taip ramiai tuo dalinosi. Tąkart abu supratome, kad čia prasideda mūsų atsisveikinimas. Nes juk kiekviena terapija taip pat turi savo kontūrus – čia ji prasideda, o čia ji baigiasi.