5. Psichoterapija nuo tolio

GARSO ĮRAŠAS - SPAUSKITE ČIA

2020-ųjų pavasaris

Izabelė

Izabelė užverčia kompiuterio ekraną ir ima vaikščioti iš miegamojo į svetainę, iš svetainės – į miegamąjį. Praeidama koridorių, veiksmą kartoja tol, kol įsižemina. Iki karantino, miestui dar pulsuojant energija, ji pėsčiomis grįždavo iš psichoterapeutės kabineto. Sujudintos mintys ir jausmai ramiau nuguldavo kelyje. Terapijai persikėlus į nuotolį, nebėra nei iš kur grįžti, nei į kur nueiti.

Prieš savo pirmąją nuotolinę sesiją Izabelė susirado baltos sienos plotą, nuo kurio nukabino ryškų paveikslą. Nenorėjo, kad terapeutės žvilgsnis klaidžiotų bet kur, tik ne į ją. Izabelei buvo labai baisu ištirpti ekrano pikseliuose. Troško gyvo susitikimo, o turėjo tenkintis internetinio kūno fragmentu – nuo viršugalvio iki šiek tiek žemiau pečių.

Izabelė ilgisi visko: lengvo pušų aromato terapeutės laukiamajame, jos batų, nederančių prie kelnių, ir tylos tarp jųdviejų, kuri anuomet ramino, o dabar kelia paniką, nes dažniau reiškia pastrigusį interneto ryšį.

Tačiau užvis labiausiai Izabelė svajoja apie plačią, jos esatį talpinančią erdvę: ryškų, kūnišką, neišsenkantį terapeutės žvilgsnį ir gyvybingą miestą, padėdavusį jai neišbarstyti to, ką pavykdavo surinkti per penkiasdešimt minučių artumo.  

Viktoras

Miestui paskendus tyloje, Viktoras mėgaujasi terapija nuotoliu. Kartoja, jog taip patogiau: sutaupo laiko, nesikankina kamščiuose, nereikia mąstyti, ką apsirengti.

Kartą, dar iki pandemijos, darbe apsipylęs marškinius kava, visą terapinę sesiją Viktoras negalėjo liautis galvojęs apie dėmę ant jo krūtinės. „Susitikimas veltui“ – išėjęs iš kabineto pagalvojo jis.

Dabar, žiūrėdamas į terapeutę ekrane, Viktoras jaučiasi laisviau – dėvėdamas pižaminius šortus, kurių niekas nemato, jis paatvirauja ir net pajuokauja. Kai sesijoje jam tampa neramu, jis paima antikvarinį senelio medalioną ir varto jį tarp pirštų. Terapeutė jo nemato – Viktoras čiupinėja relikviją už ekrano ribų.

„Kaip gera pačiam kontroliuoti, ką noriu ir ko nenoriu rodyti apie save“ – kartą prasprūdo Viktorui.

„Mm...“ – lėtai pradėjo terapeutė. „Tik užsidarius sienoms, o tarp mūsų styrant ekranui, jaučiatės galintis nevaržomai spręsti, ką demonstruoti, o ką pasilikti sau“.

Paradoksalu, tačiau karantininis nuotolis buvo pradžia, nuo kurios Viktoras atsispyrė – ne pasaulinė pandemija, o jis pats gali nutarti, kada laikyti medalioną kišenėje, kada – rankoje, o kada puikuotis juo prieš kitus.

Rūta

Rūta – keturių vaikų mama – užsidaro šeimos automobilyje, esančiame daugiabučio namo garaže. Ji pritvirtina telefoną ant vairo taip, kad šis nekristų, ir šiek tiek pastumia sėdynę atgal. Lygiai devintą ryto ji paspaudžia mygtuką prisijungti ir netrukus ekranėlyje išvysta savo terapeutę.

Pilni šeimos namai jai nepaliko kitos išeities. Kai pirmąkart jungėsi iš miegamojo, vienas iš vaikų brovėsi pro duris. Kai bandė kalbėtis iš vonios – kažkuriam prisireikė nusiplauti rankas. Terapija, į kurią Rūta nuėjo dėl sunkiai pakeliamo nerimo, susijusio su vaikų auginimu, staiga virto tiesiogine jos kasdienybės transliacija.

Kai Rūta pirmąkart prisijungė iš garaže stovinčio automobilio, terapeutė įsitempė – tarsi kažkas būtų negrįžtamai sutrikdęs šventą erdvę ir perrašęs akmenyje įkaltas taisykles. Prireikė šiek tiek laiko, kol ji nurimo – kol suvokė, kad smogus karantinui, taisyklės apie tai, kas laikoma saugia fizine erdve terapijai, tiesiog nustojo galioti.

Saugu tapo tai, kas saugu Rūtai. Metalinis, keturių ratų „kambarėlis“, kurio interjerą puošė ant priekinio veidrodėlio pakabinti karoliai, ne tik tapo saugiausia vieta keturių vaikų mamai. Jis simbolizavo ir tai, ko Rūta apskritai ieškojo terapijoje: savojo kampo, kuriame su atjauta klausytųsi savęs.

2024-ųjų žiema

Benita

Prieš kelis mėnesius Benita išvyko studijuoti į Šveicariją. Iš pradžių jautėsi laiminga dėl atsivėrusių galimybių, tačiau apsipratus svetimoje šalyje, ją ėmė slėgti sunkiai paaiškinamas liūdesys.

Sunerimę artimieji jai bandė padėti, tačiau patys ėmė klimpti į savo rūpesčius dėl Benitos. Mergina ieškojo psichoterapeuto, kalbančio lietuviškai, ir maloniai nustebo – nemažai jų sutiko padėti nuotoliu.

„Norisi žmogus iš savos žemės“ – atsakė Benita, kai terapeutė pasiteiravo, kodėl pagalbos sau ji ieško taip toli.

Nors susitikimas per ekraną nebuvo tai, ko Benita iš tiesų troško, terapeutės dėmesys jos vidiniam pasauliui buvo netikėtai švelnus ir artimas. Mergina jautėsi dėkinga. Terapija gimtąja – motinos – kalba tapo tiltu tarp vaikystės namų ir naujo gyvenimo, tarp liūdesio atsiskirti ir troškimo atrasti.

Buvo ramiai gera – kažkas kitapus ekrano taip kantriai, su tėvišku rūpesčiu ir drąsiu palaikymu padėjo jai talpinti  savyje ir ilgesį, ir susijaudinimą. Ji taip norėjo, kad kažkas jai iš ten – iš lietuviškos žemės – kartotų:

„Aš taip pat apie tave galvoju. Ir didžiuojuosi, kuo tampi, kad ir kur tai vyksta“.

Jokūbas

Apie psichoterapiją Jokūbas niekada daug nemąstė. Kartais pajusdavo daugiau nerimo, periodiškai jį kamuodavo pilvo skausmai, kurių fizinės priežasties gydytojai taip ir nerasdavo. Jis nugirsdavo vieną kitą pažįstamą, besidalinantį savo terapine patirtimi: kažkam labai padėjo, kažkam – nieko ypatingo, o dar kažkas vis ieškojo sau tinkamo profesionalo.

„Gal pabandyti kokią nuotolinę?“ – pagalvojo Jokūbas. „Bus lengviau – įsprausiu tarp susitikimų darbe ar vietoje pietų“. Kaip pamąstė, taip ir padarė.

Kai terapeutė kartais pasiteirauja, kaip jiems dviem sekasi, Jokūbas atšauna:  „Visai nieko, faina su jumis pasikalbėti“.

Pasitaiko, kad per sesiją jis dar atsako į kokią darbinę žinutę, bet dažniau tiesiog nekantrauja atsijungti dėl gurgiančio pilvo. Kad ir kaip stengtųsi, vis nespėja pavalgyti. Prisijungti, atsijungti, prisijungti, atsijungti...

Taip atrodo jo psichoterapija ketvirtadieniais, lygiai vidudienį.

Kartą, terapeutei užsiminus apie gyvo susitikimo galimybę, Jokūbas greitai nukirto: „Reiktų, bet dabar nėra laiko. Daug visko darau“.

…

Izabelė, Viktoras, Rūta, Benita ir Jokūbas. Na, dar ir aš – įsivaizduojanti save kitoje jų ekranų pusėje.

Psichoterapija nuotoliu. Kokia ji?

Įmanoma? O gal tik laikinas sprendimas?

Paviršutiniška? O gal vienodai gili?

Lengviau prieinama ar tik greičiau „nuperkama“?

Gal tai terapija, kurią tiesiog lengviau pradėti?

O gal joje telpa visko po truputį, ir kiekvienas šio teksto personažas, kartu su manimi, atranda mums reikšmingas tiesas?

Izabelė, Viktoras ir Rūta terapijos nuotoliu nesirinko – ji tiesiog nutiko, kai pasaulis nuščiuvo, sukaustytas pandemijos.

Izabelei šis priverstinis susijungimas kaip niekad sustiprino jos poreikį kūniškam artumui, bet tuo pat metu atvėrė galimybę surasti savo jausmams dar nevartotų žodžių – taip bent trumpam galėjo save nuraminti.  

Viktorui įvyko priešingai – fizinis atsiskyrimas suteikė saugumo, kuriame jis išdrįso įsiklausyti, kaip baisu jam atsiverti savo tempu. „Kažkas manyje privalo jums kloti visą tiesą ir iš karto. Lyg ta dėmė ant marškinių negali tiesiog ramiai pabūti“ – taikliai, sėdėdamas kitoje ekrano pusėje, Viktoras iliustravo jį kankinusį įsitikinimą.

Rūta, prisijungdavusi iš automobilio salono, atrado savyje tokios stiprybės, kad net akimirkai sutrikdė terapeutę. Karantinas dar labiau įspraudė Rūtą į mamystę, o ji – savaip ryžtingai – susikūrė ramybės valandą, kurioje atgaudavo jėgas ne tik kaip mama, bet ir kaip moteris.

Karantinui pasibaigus, ir gyvenimui grįžus į įprastą ritmą, nuotolinė terapija, lyg srauni upė, nenustojo tekėti. Terapeutai, siūlydami paslaugas, pridėjo prierašą –  konsultuoju ir nuotoliu.

Benita – viena iš tų, kurie sėkmingai naudojasi tokia pagalba. Atsivėrusios naujos galimybės padeda rasti sau tinkamą žmogų, kad ir kur jis fiziškai būtų – kitame mieste ar gimtinėje, kurią palikai.

Tačiau ištirpęs atstumas atskleidė ir kitą terapijos nuotoliu pusę – kartais ji tampa dar vienu šešėliu. Pernelyg lengva ir pernelyg pasiekiama. Kaip ir kitam šio teksto personažui – Jokūbui, kuris sunkiai įsipareigoja ne tik terapijai, bet ir sau pačiam. Su savimi jis elgiasi nerimtai: grūda į save pareigas, ignoruoja alkį, fizinį skausmą ir „terapinasi“ prabėgomis, spustelėdamas tą patį mygtuką, kurį naudoja ir susitikimams su klientais.

Žinoma, patyręs terapeutas žino, kaip atsispirti ir nuo tokio fragmentiško ryšio, tačiau tą daryti nuotoliu sunkiau. Kyla rizika viską praskrieti, taip ir neprisilietus prie Jokūbo kančios esmės.

O dabar – apie kitą ekrano pusę. Save pačią. Pamenu, kai pradėjau dirbti nuotoliu – tai įvyko karantino metu – man buvo sunku.

Visų pirma, labiau pavargdavau fiziškai. Mano rega, klausa ir protas stipriai įsitempdavo, tarsi bandytų kompensuoti likusio kūno, kurį ekranas nukerta, funkcijas.

Kai gyvas žmogus įžengia į mano darbo kambarį, lengviau pajuntu jo ritmą, žvilgsnio kryptį, tylos tarp mūsų atspalvius. Nuotolinė tyla man – tuštesnė; ją norisi greičiau užpildyti žodžiais, kurių kartais net nereikia.

Gyvame kontakte aš esu drąsesnė būti su kito skausmu ir laisviau kliaujuosi intuicija. Nuotolis mane visada šiek tiek gąsdina dėl savo brutalaus greitumo –  iš tokios terapijos yra lengviau pabėgti, kai tampa per sunku.

Jei dirbčiau tik nuotoliu, visa tai taptų vienu susiliejusių prisijungimų-atsijungimų patyrimu. Jau įsivaizduoju, kaip ausinėse vis dar girdžiu atsijungusiojo aidą, o su manimi jau sveikinasi kitas.

Man svarbu pajausti ateinančiojo kūniškumą: kaip jis įeina, kaip prisėda, kaip pradeda kalbėti ar tylėti. Tokia įžanga man padeda patirti kito individualumą, primena, kaip su juo būti.

Gyvas kontaktas erdvus, bet paradoksaliai stokojantis barjerų, už kurių ramiai galėtum pasislėpti. Nuotolis leidžia slėptis, tačiau erdvė, kuri galėtų atsiverti už ekrano, lieka miglota – trokštama ir kartu gąsdinanti dėl savo beribiškumo.

„Vadinasi, jungiatės iš čia“ – šypsodamasi dairėsi Benita, kai, grįžusi trumpam į Lietuvą, atėjo į gyvą sesiją.

„Taip, visuomet iš čia“ – atsakiau, negalėdama atitraukti nuo jos akių.

Benita buvo kitokia, nei įsivaizdavau – smulkesnė, ryškesnė. Ją patyriau kitaip, daug plačiau – nuo jos skambučio į domofoną iki žiemos druskų, kurios liko, kai ji išėjo.     

Psichoterapijai nuotoliu nesakau nei taip, nei ne. Neturiu prierašo konsultuoju nuotoliu. Kartais jam pasiryžtu, nes tikiu procesu. Kartais atsisakau, nes jaučiu, kad nepajėgsiu dirbti taip gerai, kaip galėčiau gyvai.

Nepaisant to, nuoširdžiai tikiu - yra terapeutų, puikiai dirbančių nuotoliu. O tiems, kurie jų ieško, linkiu juos surasti ir pradėti savo psichoterapiją nuo tolio. Ne iš tolo, o NUO tolio - kai artumas dar nėra šalia, bet jau pakeliui.