6. Vyras, kuris statė namą klykuolei

Šis tekstas apie panikos priepuolį vyro – išgalvoto personažo Nojaus – akimis.

GARSO ĮRAŠAS - SPAUSKITE ČIA

Nojau, laukiame jūsų sprendimo. Papildoma brigada galėtų prisijungti už poros dienų.  Darbų vadovas nekantravo. Laukė sustingęs it filmo pauzėje, kol būsimo namo šeimininkas Nojus paleis tolesnį veiksmą.

Gerai. Tegul jie imasi darbo. Atsiųskite sutartį. Stovėdamas ant ką tik užbaigtų namo pamatų, Nojus priėmė sprendimą – pasamdė papildomą statybininkų brigadą. Tai reiškė, jog namas bus baigtas anksčiau, nei buvo planuota.

...

Eidamas link automobilio Nojus prisiminė tos dienos rytą.

Dėl antros brigados spręsk tu, tačiau dėl užuolaidų spalvos nieku gyvu nenusileisiu. Šyptelėjusi žmona pabučiavo Nojų ir palinkėjo jam geros dienos.

Žvelgdamas į ją nueinančią, Nojus pajuto rankutę, tampančią jo švarko apačią.

Tėti, o mano kambarys bus gražus?

Labai gražus. Patikino jis mažylę. O dabar užsidėkim batus, tau laikas į darželį, prieš darbą tėčiui dar reikia nuvažiuoti prie namo.

...

Jis stovės greičiau...

Užvesdamas automobilį pagalvojo Nojus ir iš statybvietės pajudėjo link pagrindinio kelio.  

Netrukus jis pajuto savo širdį plakant vis stipriau. Atrodė, jog po dar kelių dūžių ji išlėks iš krūtinės. Apimtas siaubo, Nojus sustojo šalikelėje ir gaudė orą. Kvėpavo taip, tarsi būtų nepasotinamas – deguonis vis išsprūsdavo nepasiekęs kūno gelmės. Nojus griebė telefoną, tačiau šis išsprūdo. Grabaliodamas po kojomis pajuto skausmą krūtinėje ir rankų dilgčiojimą. Pagaliau, suėmęs telefoną ir drebančiomis rankomis surinkęs pagalbos numerį, jis dusliu balsu išrėkė.

Mano širdis! Mane ištiko smūgis! Padėkite!

...

Tądien, važiuodamas iš statybų aikštelės, Nojus patyrė pirmąjį panikos priepuolį. Vėliau kurį laiką jis vengė sėsti prie vairo. Vykstant prie statomo namo, jį išpildavo prakaitas. Naujų namų pamatai atrodė užkeikti.

Nojus išmoko atpažinti panikos priepuolio požymius. Lėtai ir sąmoningai kvėpuodamas jis nusiramindavo. Į saugų būvį jį tai pat gražindavo frazės, kurias jis sau kartodavo. 

Man viskas gerai. Galiu tai išbūti. Tai praeis, tai visada praeina.

Tačiau dalis jo jautėsi praradęs kontrolę. Baisiau Nojui buvo ne pats priepuolis, o tykioji panika, pasiruošusi jį bet kada užpulti. Jo pasiryžimas susvyravo, ūpas blėso. Priimti sprendimus, susijusius su aukštyn besistiebiančio namo reikalais, Nojui darėsi vis sunkiau.

Gal nereikėjo prasidėti su tuo namu? Jis kelia stresą. Kartą prie vakarienės stalo ištarė jis.

Vyro abejonės savimi Nojaus žmonai nebuvo svetimos. Ji pastebėdavo ir nebylią jo vidinę kovą. Mylimojo veido išraiškose atpažindavo aistringą užsidegimą, kurį tuoj pat lydėdavo galvos purtymas.

Tavo paties oponentas tau turi pastabų. Šmaikščiai pastebėdavo ji. Jie kartu pasijuokdavo, ir trumpam užgožtas Nojaus pasiryžimas sugrįždavo. Tačiau šįkart viskas buvo kitaip. Slogiau. Ji ėmė nerimauti, jog Nojaus veide nebeįžvelgia aistros tam, ką jis daro. Atrodė, kad jis tik purto galvą. Yra įsitempęs ir suirzęs.  

...

Panašiai Nojus kalbėjo ir terapijoje.

Aš suprantu, kad, prasidėjus namo statyboms, visko tapo per daug. Ir tai galėjo iššaukti panikos priepuolį. Tačiau po to karto aš ėmiau ribotis, pasidariau pasyvus... Namas man nebeatrodo tokia gera idėja. Net jei priepuoliai reti, ir aš juos ištveriu, aš nebegaliu išlikti ramus... Aš nebedrįstu...

Nojus nutilo.

Nebedrįstat... Pakartoju, nes atrodo, kad jis stabtelėjo ne todėl, kad nebežinotų, ką sakyti, bet jam buvo baisu ištarti tai, kas priartėjo prie jo sąmonės.

Būti vyru... Net nesuprantu, ką reiškia šie mano žodžiai.

Kas kyla?

Ne kaži kas gilaus. Šyptelėjo. Statybininkai, dedantys plytą ant plytos ir laidantys nešvankius juokelius.

O kur jūs tuo metu?

Vaikštau namo sklype ir gėriuosi. Kad čia bus mano šeimos namas. Kad galiu jį sau leisti, kad išdrįsau.

Staiga Nojaus veido išraiška persimainė. Vidinis oponentas tarė žodį. O tada aš įsėdau į automobilį ir nebegalėjau sugrįžti namo. Lyg kažkas už mane būtų užspaudęs stabdžių pedalą ir protinęs nustoti lėkus. Atsargiai. Nerizikuok. Nusvilsi. Zvimbavo mano galvoje.

Jūsų troškimas ir baimė susidūrė kaktomuša. Panika jus pristabdė.

Būtent! Žiūriu į pusiau pastatytą namą ir jaučiuosi pakabintas. Noriu jo ir bijau norėti jo daugiau.  

...

Viena Nojaus dalis jautėsi suaugusiu vyru, statančiu savo gyvenimą. Namas tapo to vyro simboliu. Tądien, stovėdamas ant namo pamatų, įprasminančių neginčijamą pagrindo po kojomis tvirtumą, jis priėmė sprendimą, paspartinusį namo statybas. Nojus jautėsi pajėgus ir savimi užtikrintas. Juo pasitikėjo žmona, nesudvejojęs jis pažadėjo dukrai svajonių kambarį.

Ir tuo pat metu kažkas jame stipriai išsigando. To įžūlaus kliovimosi savimi ir peržengimo ribų, saugiai įsišaknijusių jo pasąmonėje.

Nojaus vidus nebeatlaikė įtampos, ir ji sprogo panikos priepuolio pavidalu.  

Taip jo psichika išsprendė vidinį konfliktą. Nojus nebedrįso veikti ryžtingai. Panika jį prilaikė, priminusi elgtis apdairiau.

...

Panikos priepuoliai nėra atsitiktiniai. Jie apie užgniaužtus jausmus ir troškimus, kurių sąmoningai nesuvokiame. Panikos priepuolio metu kūnas tampa teatru tam, ko psichika neatlaiko. Kai užslopintas turinys atranda žodžius ir vietą mūsų sąmonėje, vidinė įtampa slopsta, panikos priepuoliai traukiasi.   

...

Nojus prisiminė tėtį. Šiltą, ramų ir nagingą vyrą. Kartu juodu dažnai gamindavo inkilus, ir Nojus nenustygdavo vietoje.

Kartą norėjau sukalti inkilą klykuolei. Užsidegęs prašiau tėčio išplėsti sieneles ir padaryti platesnę angą. Bet jis nesutiko, nes klykuolė gyvena prie vandens, o mes gyvenom miesto pakrašty, sodų gatvėje, apsupti nedidelių nuosavų namukų... Tėtis kaskart išsigąsdavo, kai padarydavau daugiau, nei jis buvo man numatęs. Susijaudindavo net tada, kai tik pasidalindavau kiek pakvaišusia vaikiška idėja... Buvo gera leisti laiką su tėčiu ir saugu meistrauti jo ramybėje. Bet tuomet kaldavom inkilus tik varnėnams.

Pastačius namus klykuolei, varnėnai nebeturėtų kur grįžti. Net nepajaučiu, kai ištariu tai Nojui.

Man yra baisu savo užmojais išgąsdinti nusistovėjusią tėčio ramybę, su kuria aš tapatinausi ir kurioje jaučiausi labiausiai mylimas... Namas – tai mano atsiskyrimas nuo tėčio... Dabar aš pats esu tėtis. Esu vyras savo žmonai. Esu suaugęs vyras.

Nojus susigraudino. Atrodė toks šiltas. Toks, kokį apibūdino ir savo tėtį.

Ar žinojote, kad išsiritę klykuolės jaunikliai drąsiai šoka iš aukšto inkilo tiesiai į vandenį? Šyptelėjo Nojus.

...

Psichoterapijoje Nojus ne tik pažino savo paniką, kuri buvo apie atsiskyrimą, bet ir mokėsi naujo patyrimo – taip stipriai nesigąsdinti klykuolės savyje. Jis lengviau leido sau būti kitokiu nei jo tėtis – ambicingesniu ir drąsesniu. Bet tuo pat metu jis atrado savyje tas savybes, kurios vis dar reiškė artumą tėčiui. Nojus buvo toks pat šiltas ir jautrus. 

...

Kurdama istoriją apie Nojų norėjau parašyti jums apie panikos priepuolio vietą terapijoje. Remiantis psichoanalitine, psichodinamine paradigmomis, panikos priepuolis talpina savyje vidinius konfliktus, baimes ir gynybas. Panikos priepuolis yra tiek įspėjimas, tiek ir kvietimas tyrinėti trapias, tvirtas ir dažnai prieštaringas mūsų savasties dalis. Kiekviena panika su savimi nešasi savo atsiradimo istoriją. Galėjimas ją papasakoti – visų pirma sau patiems – padeda susigrąžinti kontrolės pojūtį ir pasijausti laisvesniais.