7. Kukū

GARSO ĮRAŠAS - SPAUSKITE ČIA

Apie išnykimo baimę, ryšio trapumą ir vaikišką žaidimą psichoterapijoje.

Į susitikimą su Ema pavėlavau tris minutes. Kol nusivilkau šlapią lietpaltį, ji jau sėdėjo ant sofos. Nuo skubėjimo mano nosis pasidengė prakaito lašeliais. Nubraukusi juos ranka, atsisėdau priešais Emą. Vis dar jutau padažnėjusį pulsą, laukiau, kol kūnas, supratęs, kad pagaliau yra ten, kur skubėjo, nurims.

Ema įsitempė.

– Jūs suplukusi. Jūs čia atbėgot?

– Sparčiai ėjau, – patikslinau.

Ji pajudino lūpas ir sustingo. Bandė vėl, bet garso neišleido. Nejučia palinkau į priekį, lyg kviesčiau ją išdrįsti.

– Sunku pradėti, – po pauzės prabilo. – Jūs pirmą kartą pavėlavot... Jaučiuosi taip, lyg sutikčiau jus pirmąkart. Tris metus jūs pasitikdavote mane sėdėdama savo krėsle, tačiau šiandien jūsų neradau… Ir jūs nerami. Jūsų plaukai išsitaršę. Net neatrodote pasirengusi klausytis manęs. Protu suvokiu, kad jūs tas pats žmogus, kad jums rūpiu, tačiau man baisu, kad kažkas negrįžtamai pasikeitė. Kad jūs... išnykote.

Į psichoterapiją Ema atėjo dėl stipraus nerimo, kylančio santykiuose. Ji neištverdavo pykčio – savo ir kito. Puldavo aiškintis, taikytis. Kai kitas prašydavo erdvės, ji išsigąsdavo, kad ją palieka, kad nebegrįš. Pyktis ir artumas tūnojo atskiruose stalčiuose – atidarius vieną, kitą tekdavo užrakinti. Atsiskyrusi – fiziškai ar emociškai – Ema jautėsi išnykstanti iš kito minčių, nepaliekanti pėdsako apie save.

Emos nerimas sustiprėjo gimus dukrai. Vienoje sesijoje ji vaizdingai perteikė siaubą, kurį išgyveno trumpam atsiskyrusi nuo kelių mėnesių mažylės.

Tą dieną Ema buvo suirzusi ir skundėsi vyrui, kad nori pailsėti nuo vaiko. Vyrui pasisiūlius ją pakeisti, ji išėjo į prekybos centrą.

Iš pradžių viskas atrodė paprasta – apsipirkimas jai visada teikė malonumo. Tačiau šįkart kažkas joje įsitempė. Rankos griebė pakuotes, mintys lakstė:

Duona. Kur duona? Kiaušiniai, pienas. Kas dar, kas dar? Skalbimo milteliai. Kokių?!

Ema krovė į krepšelį tai, kas būtina, bet nė akimirkai nesugebėjo prisiminti, ko iš tiesų reikia. Jokio džiaugsmo, jokio spontaniškumo. Tik bėgimas.

Ji žvilgčiojo į telefoną. Ar neparašė vyras? Ar mažylei viskas gerai?

Buvo baisu, kad dukra neišgyvens be jos. Kad jos pyktis - noras trumpam pailsėti nuo motinystės - vaiką sutraumuos... Kad ryšys, kurį jos turi, išnyks.

Galvoje zvimbė balsas. Neturėjai teisės jos palikti. Galvojai tik apie save. Kokia tu mama? Prisidirbsi tu... Pamatysi.

Vidinis balsas buvo negailestingas, neišbūnamas. Pravėrusi atskirumo stalčių, Ema jautėsi užrakinanti tą, kuriame tilpo meilė. Smėlio laikrodis jos viduje skaičiavo paskutines smilteles iki ryšio susinaikinimo.

Ema prisiminė tik tai, kad grįžo labai greitai – įkvėpiau ir su iškvėpimu jau rakinau duris.

Pustuščiu maišu ji įgriuvo į butą ir nenusivilkusi palto puolė į svetainę. Vyras, rankose laikantis besišypsančią dukrą, nustebo ją matydamas. Ema pravirko. Palengvėjimas, kaltė, pyktis – viskas susimaišė. Atsiskyrimo stalčius vėrėsi, prisirišimo – atsirakino. Tapo lengviau, bet kartu taip sunku.

Emos metai psichoterapijoje buvo apie tai, kaip talpinti savyje ir atskirumą, ir artumą. Kaip išmokti, kad atsiskyrusi ji vis dar gali būti mylima, o nuvylusi – laukiama. Kad nutolęs kitas vis dar gali norėti sugrįžti.

Kai po trejų metų terapijos aš pavėlavau į mūsų susitikimą, Ema išgyveno seną siaubą – kad atsiskyrimas ištrina ryšio istoriją. Jos akyse aš staiga tapau svetima.

Galbūt dalis manęs, įtikėjusi mūsų ryšio trapumu, skubėjo taip, kaip kadais Ema skubėjo pas dukrą. Tik vėliau supratau, kaip baisu man buvo ją nuvilti. Kad ir aš, kaip Ema, neištvėriau atskirumo, kai mano gyvenimo reikalai įsispraudė į mūsų laiką.

Ir vis dėlto, paradoksaliai, nuvildama Emą galėjau suteikti jai naują patirtį – kad pyktis nesugriauna santykio.

Šįkart ir Ema nebelėkė, kaip anuomet. Ramiai sėdėjo ir kalbėjo apie sunkius dalykus.

Rankomis perbraukiau per susitaršiusius savo plaukus. Jutau nurimusį savo kūną. Buvau pasirengusi kalbėti ir aš.

 – Galvojau apie jus, – tariau. – Tas kelias minutes, kai manęs nebuvo, galvojau, kaip norėčiau suspėti. Man gaila, kad nepavyko. Bet dabar esu čia.

Ema šyptelėjo – taip, lyg vėl sutiktų tą mane, kurią ką tik buvo praradusi. Vis dar šiek tiek suplukusią, bet jau nebeskubančią. Esančią.

Net tada, kai nesu šalia, Ema neišsitrina iš mano minčių.

Ji šyptelėjo dar kartą ir ištarė:

– Kukū.

– Kukū? – pakartojau, kiek sutrikusi.

Ji tęsė:

– Prisiminiau, kaip mano dukra be perstojo žaisdavo šį žaidimą. Pasislėpdavo už užuolaidos, o aš klausdavau, kur ji dingo. Tada ji išlįsdavo, ir mudvi sušukdavom Kukū!... Ji taip juokdavosi... Dingdavom ir atsirasdavom šimtus kartų. Tarsi visą tą laiką ji žinotų – kai manęs nėra, aš vis tiek esu... Kiek jaudulio ir saugumo telpa tokiame paprastame žaidime... Kur tu? Štai tu! Tu dingai – tu grįžai.

Tą akimirką pajutau, kaip mūsų vidiniai smėlio laikrodžiai sinchronizuojasi. Smiltys krenta, bet nebeskaičiuoja laiko iki ryšio pabaigos, o žymi mūsų bendrą laiką.

– Kaip malonu žinoti, kad egzistuoji kito mintyse, – pasakiau. – Atrodo, šiandien mudvi žaidžiame kukū. Su trupučiu baimės, trupučiu džiaugsmo ir palengvėjimu, kai ryšys lieka.

Ema plačiai atidarė savo jaudulio ir saugumo stalčius. Ir švelniai krykštelėjo:

– Kukū.